II skyrius
Lietuvių organizacijos ir veikla pokario laikotarpiu
1945–1950 m.
Po Antrojo pasaulinio karo Švedijoje atsidūrė šimtai lietuvių. Vieni buvo pabėgėliai nuo sovietinės okupacijos, kiti išgyveno koncentracijos stovyklas ar karo sumaištį Europoje. Lietuviai ne tik kūrė savo gyvenimą iš naujo, bet ir telkė bendruomenę, steigė organizacijas, leido spaudą, puoselėjo lietuvišką kultūrą bei siekė pasauliui priminti apie okupuotą Lietuvą.
After the Second World War, hundreds of Lithuanians found refuge in Sweden. Some had fled the Soviet occupation, while others had survived concentration camps or the turmoil of war across Europe. Lithuanians not only rebuilt their lives in a new country but also brought their community together, established organizations, published newspapers and journals, preserved Lithuanian culture, and worked to keep international attention focused on occupied Lithuania.
Lietuvių studentų veikla
1945 m. liepos 7 d. įvyko pirmasis Švedijos lietuvių studentų suvažiavimas Upsaloje. Jis tapo svarbiu žingsniu telkiant jaunąją lietuvių inteligentiją išeivijoje.
Lietuvių Draugija Švedijoje
1946 m. sausio 12 d. įkurta Lietuvių Draugija Švedijoje. Ji tapo pagrindine lietuvių organizacija pokario Švedijoje, vienijusia pabėgėlius ir koordinavusia bendruomeninę veiklą. Pirmuoju pirmininku išrinktas prof. Pranas Kazlauskas.
Akademinio jaunimo sambūris „Šviesa“
1946 m. birželio 22 d. Stokholme įsteigtas akademinio jaunimo sambūrio „Šviesa“ skyrius. Organizacija vienijo studentus ir jaunus intelektualus, skatino kultūrinę veiklą, diskusijas bei lietuviškos minties puoselėjimą. Pradėtas leisti studentų laikraštis „Šviesa“ (redaktorius Edvardas Varnauskas).
Lietuviška spauda
Švedijos lietuviai leido laikraščius ir žurnalus „Svetur“, „Pragiedruliai“, „Studentų žodis“, „Šviesa“ ir „Spinduliai“. Spauda padėjo išsaugoti lietuvišką tapatybę, palaikyti ryšius tarp pabėgėlių ir skleisti informaciją apie Lietuvos padėtį pasaulyje.
Partizanai Stokholme
Pokario metais Stokholmas buvo vienas svarbiausių informacijos apie padėtį okupuotoje Lietuvoje perdavimo centrų Vakarų valstybėms, ypač JAV pasiuntinybei.
Vieni ryškiausių Lietuvos laisvės kovotojų Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951) ir Kazimieras Pyplys-Mažytis (1923–1949), veikdami kaip Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo įgaliotiniai, 1948 m. vasarį per Lenkiją iš Gdynės pasiekė Švediją. Stokholme jie informavo lietuvių išeiviją ir Vakarų valstybių atstovus apie padėtį okupuotoje Lietuvoje, telkė paramą rezistencijai ir pristatė Lietuvos partizanų vadovybės tikslus.
1948 m. liepą Juozas Lukša kartu su Jonu Deksniu ir Jonu Pajauju išvyko iš Stokholmo į Baden Badeną dalyvauti derybose su VLIK vadovybe dėl Lietuvos laisvės kovos organizacijų veiklos koordinavimo ir atstovavimo suvienijimo.
2005 m. Juozo Lukšos knyga Partizanai buvo išversta į švedų kalbą (vertė Jonas Öhman), todėl Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorija tapo prieinamesnė Švedijos skaitytojams.
Lietuvos valstybės tradicijų puoselėjimas
Švedijos lietuviai kasmet minėjo Lietuvos nepriklausomybės dieną, Vasario 16-ąją. Šventinė diena prasidėdavo šventomis mišiomis, vėliau vykdavo iškilmingi susirinkimai, paskaitos, koncertai ar bendruomenės pobūviai. Šie minėjimai padėjo išsaugoti nepriklausomos Lietuvos idėją sovietinės okupacijos metais.
Sportas vienijo bendruomenę
Švedijoje gyvenę lietuviai aktyviai dalyvavo sportinėje veikloje. Viena ryškiausių iniciatyvų buvo Stokholmo lietuvių krepšinio komanda, treniruojama Broniaus Purvėno.